ŠIAULIŲ CENTRALINIS KNYGYNAS (VIEŠOJI BIBLIOTEKA, 1920-1940 M.)

Jonas NEKRAŠIUS

    1920 m. kovo mėn. miesto inteligentų ir visuomenės iniciatyva sudaryta Šiaulių knygyno ir muziejaus komisija, kuri turėjo rūpintis bibliotekos ir muziejaus  steigimo reikalais. Ją sudarė K. Bielinis, P. Bugailiškis, kun. J. Jasinkas (Jasienskis), J. Fledžinskis, S. Lukauskis, A. Povylius, K. Šalkauskis, K. Venclauskis. Komisija pradėjo rinkti knygas iš apleistų dvarų, kreipėsi į Šiaulių visuomenę, prašydama aukoti knygas, eksponatus ir istorinę medžiagą. Šios komisijos surinktas knygas perėmė Šiaulių apskrities savivaldybė.

  Centriniam valstybiniam knygynui nutarus steigti savo skyrius periferijose, tokį pageidavimą (po Marijampolės) pareiškė ir Šiaulių visuomenė. 1920 m. liepos 19 d. įsakyme apie Centralinio valstybinio knygyno papildymą nurodoma, kad šis knygynas steigia savo skyrius, kurie vadinami vietos centraliniais knygynais, pvz. Šiaulių centralinis knygynas².

     1920 m. Šiaulių apskrities savivaldybė įsteigė Centrinį knygyną (biblioteką). Jis buvo įkurdintas Apygardos teismo rūmuose. Šio knygyno knygų fondą sudarė savivaldybės ir kai kurių asmenų pastangomis suvežti apleistų bibliotekų likučiai. Pirmuoju šios bibliotekos vedėju buvo paskirtas apskrities savivaldybės tarnautojas Jonas Januškis (1900-1963). Jis nuo 1917 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią baigė 1921 m. J. Januškis Šiaulių viešajai bibliotekai vadovavo 1920-1921 m. 1921-1925 metais jis mokėsi Leipcigo ekonomikos universitete. Sėkmingai baigęs Leipcigo universitetą, sugrįžo į Lietuvą. 1925-1926 m. dirbo Šiaulių kooperatyvų sąjungoje. 1926 m. buvo laikraščio „Darbininkų balso“ redaktorius Šiauliuose. 1926 m. išrinktas į III Seimą. Po to dirbo Kaune, Latvijoje, 1941 m. išvyko į JAV. Bendradarbiavo JAV išeivijos lietuvių spaudoje. Mirė 1963 m. liepos 1 d. Bostone, JAV.    

    1921 m., J. Januškiui išvykus į Steigiamąjį Seimą atstovu, 1921 m. liepos 1 d. šios bibliotekos vedėja tapo O. Gruzdytė-Bugailiškienė (1881-1970). 1921 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių apskrities valdyba savo įsteigtą knygyną perleido Švietimo ministerijai. Šitaip buvo sukurta biblioteka ir pavadinta centraliniu knygynu (vėliau – valstybinė viešoji biblioteka). Patalpomis, kuru, elektra ir ūkio išlaidomis rūpintis palikta Šiaulių miesto valdybai. Šio knygyno vedėja paskirta O. Bugailiškienė dirbo iki 1932 m., nuo 1932 m. šios bibliotekos vedėja dirbo V. Staškevičienė, o nuo 1940 m. – O. Lukauskaitė-Poškienė.

     1921 m. šios bibliotekos darbuotojai surinko vertingų lituanistikos spaudinių, sukaupė lietuviškos periodikos („Aušra“, „Varpas“ ir kt.). Tais metais biblioteka turėjo 931 tomą registruotų knygų, daugiausia iš Žagarės grafo J. Naryškino rūmuose ir A. Moro iš Daubiškių dvare (Viekšnių vls.) buvusių bibliotekų. 1921 m. antroje pusėje daug knygų atgabenta iš Platelių – Oginskio bibliotekos, taip pat iš Kretingos ir Palangos stačiatikių cerkvių. Iš Verdulių atgabenta Račkauskio bibliotekos knygų, kurių didesnioji dalis buvo rusų bei lenkų kalbomis. Žymesni knygų rinkiniai buvo aptikti Žemaitijos rajonų dvaruose – Joniškyje, Pluščiuose, Gruzdžiuose, Kelmėje, Kražiuose. Šiaulių Centralinės bibliotekos fondą papildė vyskupo M. Valančiaus keletas šimtų knygų su to laikotarpio įrištais laikraščių komplektais.  P. Bugailiškio duomenimis, Šiaulių centralinės bibliotekos fondą papildė ir vyskupo J. H. Gintilos knygos su jo ekslibrisais, taip pat kunigo A. Juozapavičiaus knygos iš Varnių, G. Narutavičiaus knygos iš Brėvikių – Telšių apskrities. Į Šiaulius buvo atgabenta Bozo (Stolypino žento) turtinga prancūzų, anglų ir rusų senovės knygų biblioteka. Ši biblioteka buvo išparduota dalimis Rygoje, dalimis Mažeikių apskrityje³. Apie 300 knygų buvo nupirkta; nemažą jų dalį sudarė literatūra kooperacijos klausimu. 1921 m. gruodžio mėnesį šio Centralinio knygyno fondams papildyti buvo organizuotos rinkliavos ir surinkta daugiau kaip 300 knygų ir nemažai pinigų.

     Šiauliuose leistas laikraštis „Sietynas“ apie Šiauliuose įsteigtą valstybinį centralinį knygyną 1921 m. spalio 1 d. rašė: „Valstybinis centralinis knygynas turi nuolatinių knygų ėmėjų – 85 žm., jo skaityklą lanko kasdieną iki 20-25 žmonių. Knygyne yra jau daugiau nei 1000 sutvarkytų ir išduodamų skaitymui knygų įvairiomis kalbomis (lietuvių, lenkų, rusų, prancūzų ir kt.) ir apie 3000 dar nesutvarkytų. Skaitykloje gaunama apie 12 įvairių laikraščių. Knygyno butas tuo tarpu Apskrities savivaldybės namuose, tikimasi pereiti į nuolatinį butą miesto centre (Kuršėnų gatvėje)“ ⁴.

     1921 m. lapkričio 5 d.  valstybinis centralinis knygynas iš Dvaro gatvės vieno kambariuko Zubovo pastate persikėlė į senosios gimnazijos pastatą Vilniaus gatvėje Šiauliuose, kur jai skirti du kambariai bibliotekai ir vienas kambarys  skaityklai. 1921 m. gruodžio 11 ir 18 dienomis Šiaulių Centralinis knygynas surengė knygų  rinkliavas, kurių metu surinktos 306 knygos, bei pinigais gauta 10.850 auksinų⁵. 1922 m. Šiaulių valstybės centralinio knygyno fonde Kuršėnų g. 30 buvo 6251 įregistruota knyga (skaitytojų 494). Per tuos metus biblioteką aplankė 23.332 žmonės, vidutiniškai 81 per dieną. Šis knygynas siekdamas papildyti savo fondus skelbėsi, kad renka ir perka knygas visomis kalbomis ir lietuvių laikraščių komplektus (senesnių metų).

     1923 m. Šiaulių valstybinis centralinis  knygynas ir skaitykla glaudėsi Kuršėnų gatvėje. Čia buvo labai ankštos patalpos, trūko vietos knygoms ir skaitytojams. To meto laikraštis „Šiaulių naujienos“ apie šią kultūros įstaigą rašė: „Švietimo ministerijos name, Kuršėnų gatvėje yra Šiaulių miesto viešasis knygynas. Jame  randasi apie 20.000 įdomių ir brangių knygų. Didžiuma jų rusų kalba rašytos, lietuviškų yra 1200 tomų, toliau seka prancūzų, vokiečių, italų ir kitomis kalbomis knygos. Gaila, kad knygynas neturi užtektinai vietos. Dauguma knygų suverstos kampuose ant grindų pelėja neturėdamos vietos. Knygyno skaityklos kambarėlis mažutėlis su vienu stalu ir 5 kėdėmis. Daugumas skaityklos lankytojų yra gimnazistai, kuriems prisieina dažniausiai statiems knygas skaityti. Geistina, kad Š. M. (Švietimo ministerija – J. N.) pasirūpintų ne tik knygynui butą padidinti, bet ir Šiaulių muziejui surastų butą. Tame name galėtų tilpti abidvi minėtos įstaigos, tik reikėtų jas paliuosuoti nuo privatinių įstaigų“⁶.

     1926 m. Šiaulių valstybinis centralinis knygynas įsikūrė 6 kambariuose Vilniaus g. 144. Tuo metu Šiauliuose gyvenęs ir ne kartą šioje bibliotekoje lankęsis Algirdas Julius Greimas (1917-1992), vėliau tapęs žymiu lietuvių semiotiku, eseistu ir kritiku, savo prisiminimuose rašė, kad buvo nuolatinis skaitytojas, bibliotekoje buvo nemažai iš anglų į lietuvių kalbą išverstų knygų, visi M. Tveno veikalai ir kt.

    Šiaulių valstybiniame knygyne 1925 m. buvo 15.053 m. knygų (skaitytojų 487), 1926 m. pabaigoje buvo 15.915 tomų (656), o 1928 m. pradžioje 17.177 knygų. Per 1927 m. gauta 1265 knygos. 1926 m. šiame knygyne (bibliotekoje) buvo užsiregistravę 656 skaitytojai⁷. Jų perskaitytų knygų skaičius per tą patį laikotarpį sudarė: 1926 m. – 18241 tomas, o iki 1927 m. pabaigos skaitytojams buvo išduota 19.865 tomai. Per 1927 m. buvo perskaityta 1624 tomais daugiau.

     Valstybės centrinio knygyno Šiaulių skyrius, kurio veikla buvo vertinama kaip pavyzdinga, 1930 m. savo fonduose turėjo daugiau kaip 21.190 knygų, tarp kurių buvo nemažai pažangaus turinio leidinių lietuvių ir užsienio kalbomis. 1931 m. Valstybės centralinio knygyno Šiaulių skyriuje apsilankė 11007 skaitytojai, o 1932 m. čia pabuvojo 8710 lankytojų, vidutiniškai kiekvienai dienai po 25 žmones⁸. 1932 m. šioje bibliotekoje buvo 23.666 tomai knygų, 939 skaitytojai perskaitė 28.839 knygų. Kasdien vidutiniškai bibliotekoje apsilankė 163 skaitytojai.

    1932 m. Kaune atskiru leidiniu buvo išleista O. Bugailiškienės parengta metinė ataskaita „Centrinio valstybės knygyno (bibliotekos) Šiaulių skyrius 1931 metais“.

     Nuo 1933 m. rugpjūčio mėn. O. Bugailiškienė tęsė bibliotekininkės darbą „Lietuvos vaiko“ draugijos Šiaulių skyriaus vaikų skaitykloje.

       Pasikeitus Šiaulių miesto valdžiai, tautininkai 1933 m. rugpjūčio 1 d. naują viešosios bibliotekos vedėja paskyrė Viktoriją Staškevičienę (1890-1992), kuri vadovavo šiai bibliotekai iki 1940 m. liepos mėn. Ją pakeitė Ona Lukauskaitė-Poškienė (1906-1983). Šias pareigas O. Lukauskaitė-Poškienė ėjo nuo 1940-10-01 iki 1944 m. liepos mėn.

     1934 m. lapkričio 15 d. Valstybinio centralinio knygyno Šiaulių skyrius (viešoji biblioteka) persikėlė į Lietuvos tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities namus Aušros al. 21 a. Čia biblioteka gavo salę skaityklai ir keletą kambarių abonementui ir knygų lentynoms. Naujoje vietoje Šiaulių knygynas-biblioteka skaitytojams knygas pradėjo išdavinėti nuo 1934 m. lapkričio 26 d. 1937 m. gruodžio 31 d. Šiaulių viešojoje valstybinėje bibliotekoje buvo 28.761 knyga, 1939 m. – 30.799 knygos. Buvo ruošiamasi šia bibliotekai statyti atskirus rūmus.

      Šio pavadinimo knygynas (biblioteka) knygas ir įvairius dokumentus žymėjo apvaliu rėminančia linija apibrėžtu antspaudu-užrašu su įvairaus dydžio šriftais: VALSTYBĖS CENTR. KNYGYNAS / Šiaulių skyr. Antspaudo apskritimo centre įrėmintas Vyčio ženklas. Dar vienas panašus apvalus rėminančia linija apibrėžtas antspaudas-užrašas: Valstybės Centr. Knygynas Šiaulių skyr. Antspaudo apskritimo centre įrėmintas Vyčio ženklas.Vėliau, pasikeitus šios bibliotekos pavadinimui, buvo naudojamas apvalus rėminančia linija apibrėžtas antspaudas-užrašas: Šiaulių Viešoji valstybinė biblioteka. Šio antspaudo viduje  įkomponuotas Vyčio ženklas. Kitame apskritame rėminančia linija apibrėžtame antspaude yra įrašas: Šiaulių Viešoji Valstybinė Biblioteka.  Taip pat šios bibliotekos knygos buvo žymimos lipdėmis su inventoriniu numeriu ir lentyna žyminčia atitinkama abėcėlės raide.

Nuo 1922 m. Šiauliuose veikė 5 didesni knygynai (bibliotekos) ir skaityklos ir keliasdešimt mažesnių bibliotekų ir skaityklų visuomeninėse draugijose ir organizacijose. 

Grįžti į straipsnio pradžią