PASAULĮ VAIZDUOJUOS KAIP MILŽINIŠKĄ KIAUŠINĮ

Ab ovo – nuo pradžios

Ab ovo pažodžiui išvertus reiškia „nuo kiaušinio“. Akivaizdu, daugeliui šis posakis nieko nesako. O kai kam kyla filosofinis klausimas: kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis? Aiškindamiesi kiaušinio esmę, pradėkime nuo pradžių.
Senovės romėnai puotą pradėdavo valgydami virtus kiaušinius, o jos pabaigoje valgydavo vaisius. Todėl ir atsirado posakis „Nuo kiaušinių iki vaisių“, tai yra „viskas nuo pat pradžios iki pabaigos“. Vėliau antroji posakio dalis buvo pamiršta, o žodžiai ab ovo pradėjo reikšti „nuo pradžios“.

Kiaušinis – vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simbolis. Jis simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos atgimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Kiaušiniui priskiriama magiška galia. Su kiaušiniais susijusiose apeigose išliko tikėjimų apie mitologinį kosminį kiaušinį pėdsakų. Jo gyvatės pavidalo gemalui buvo priskiriama nepaprasta vaisingumo ir gyvybingumo galia. Kiaušinio viduje slypi atsinaujinimo jėga, atgimimas ir gyvybės energija. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas – sidabrą ir Mėnulį.

J. Nekrašiaus nuotr.

Kiaušinis pasaulio tautų kultūrose ir mituose

Apie kiaušinį pasakoja įvairių tautų mitai. Kosminis kiaušinis simbolizuoja gyvenimo pradžią; visų būtybių gemalą. Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas (juodasparnė naktis, vėjo pamylėta, padėjo kiaušinį, iš šio išsirito Erotas arba Panas), bet ir indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą. Visuotinai pripažįstama, kad kiaušinis simbolizuoja pirmapradį gemalą, iš kurio vėliau atsirado pasaulis.

Vienas iš pirmųjų užrašų apie kosminį kiaušinį randamas senovės Egipto papirusuose XVI–XI a. pr. m. e. „Sarkofagų tekstuose“ sakoma, kad pirmiausia buvo suku

rtas kiaušinis. Ritualinėse Ozyrio šventėse procesijos priekyje kartu su kitais šventais daiktais būtinai nešdavo kiaušinį.

Senovės indų mite apie pasaulio kūrimą bylojama: „Pradžių pradžioje nebuvo nieko. Nebuvo nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Tik tyvuliavo bekraščiai vandenys; anksčiau už kitus kūrinius iš pirmapradžio nejudančio chaoso glūdumos lyg giliam sapne išsiskyrė vandenys. Vandenys pagimdė ugnį. Galinga jų šilumos jėga išrutuliojo Aukso kiaušinį. Tada dar nebuvo metų, nes nebuvo kam skaičiuoti laiko, bet tiek laiko, kiek tęsiasi metai, Aukso kiaušinis plūduriavo bedugniame ir bekraščiame okeane. Po metų iš Auksinio gemalo atsirado Praamžis Brahma. Jis sudaužė Kiaušinį, šis perskilo pusiau. Iš viršutinės jo dalies atsirado Dangus, iš apatinės – Žemė, o tarp jų, kad atskirtų vieną nuo kito, Brahma įtaisė oro erdvę. Ir jis įtvirtino Žemę tarp vandenų, ir sukūrė pasaulio šalis, ir jis pradėjo laiką. Taip iš Aukso kiaušinio buvo sukurta visata.“

Senose sanskrito šventose knygose apie kiaušinį kalbama kaip apie gyvybės apraišką, jos užuomazginę pradžią. Irane pavasario lygiadienį – rožių ir vyno šventės dieną – gyventojai vienas kitam dovanodavo po spalvotą margutį – gyvybės, laimės ir meilės simbolį. Tai sutapo su iraniečių Naujaisiais metais kovo mėnesį.

Pasak suomių epo „Kalevalos“, antis susisukusi gūžtą ir dėjusi kiaušinius ant Vandens Motinos kelio. Kiaušinis iš gūžtos išsiritęs, sudužęs ir jo gabalėliai pavirtę žeme, dangumi, saule, mėnuliu ir debesimis.

Graikų mituose kiaušinis yra gyvenimo paslaptis, atgimimas. Šumerų mitologijoje kosminis kiaušinis įkūnijo pasaulio sukūrimą. Okeanijos tautos manė, kad pirmasis žmogus gimė iš paukščio kiaušinio.

Įvairių tautų papročiuose ir mituose kiaušinis yra saulės, pavasario, saugumo, poilsio, namų ir šeimos židinio simbolis. Tikėtina, kad kiaušinyje „snaudžia“ gyvybė, uždaryta jame pačioje užuomazgoje, todėl jis tapo vaisingumo bei gyvybės užsimezgimo, laimės ir klestėjimo simboliu. „Višta viso labo yra tik priemonė, kuria kiaušinis pagimdo kitą kiaušinį“ (Samuel Butler). Japonų patarlė byloja „Kiaušiniu akmens neperdauši“.

Krikščionybėje iš karsto atsikėlęs Kristus lyginamas su viščiuku, išsiritusiu iš lukšto; balta lukšto spalva simbolizuoja tyrumą ir tobulybę. Per Velykas kiaušinis, simbolizuodamas pavasarį, tampa atbundančios gamtos vaisingumo ženklu; kartu jis siejamas ir su minėtu Kristaus prisikėlimu.

Plinijus veikale „Gamtos mokslas“ minėjo druido kiaušinį, vadindamas jį anguinum. Jis rašė, kad tai apvalus talismanas didumo sulig obuoliu, pasak legendų, susidaręs iš įširdusių gyvačių seilių. Palyginimas su gyvatėmis gana taiklus, nes druidams šie akmenys padėdavę pasismailinti liežuvį ir didinę galimybes pasitelkus gražbylystę laimėti teismuose. Krūvelės kiaušinio formos amuletų, daugmaž atitinkančių Plinijaus aprašymą, rastos Škotijoje, nors niekas neįrodė, kad tai iš tiesų druido kiaušiniai.

Lietuvių keliautojas ir antropologas A. Poška rašė, kad Baltistane kasmet nuo Saulės pergalės iki pirmojo perkūno griausmo švenčiama pavasario šventė „murgi-margi“. Ji prasideda žydinčioje pievoje, kurioje paslėptas dažytas kiaušinis. Kas pirmas jį suranda, skelbia šventės pradžią, tada prasideda šokiai ir žaidimai „kiauta-duža“ (kiaušinio daužymas), „kiauta-rita“ (kiaušinio ridenimas).

Senovės Egipte dailus, spalvingas ir raštuotas margutis buvo siejamas su deivės Izidės triukšmingomis apeigomis, simbolizuojančiomis vaisingumą. Izidės švenčių metu ant vaišių stalo puikuodavosi margučiai.

Laose gyvena akos gentis. Mirus gentainiui, jo kūnas puošiamas tradiciniais drabužiais ir nešamas pro dvasių vartus į šalia kaimo esančias kapines. Tuomet artimieji žeme ridena kiaušinį. Kur jis sustos, ten ir bus mirusiojo poilsio vieta prieš persikeliant į dvasių pasaulį.

Centrinės Rusijos vietovėse margučiai Velykų švenčių metu buvo nešami ant kapų kaip mirusiųjų atminimo ženklas.

Javos salos (Indonezija) gyventojai ir Afrikos kabilų gentis raudonus margučius sieja su vestuvių apeigomis ir juos deda prie namų vartų ar prie naujo šeimyninio guolio.

Pagal seną liaudies tradiciją Prancūzijoje per vestuvių šventes jaunieji, aidint dainoms, turėjo suvalgyti margutį ir zuikienos kepsnį – gyvybės ir vaisingumo simbolius.

Viduramžiais Europoje buvo manoma, kad kiaušinis simbolizavo keturis pasaulio elementus: lukštas įkūnijo žemę, membrana – orą, baltymas – vandenį, trynys – ugnį.

Austrų liaudies papročiuose Didįjį ketvirtadienį padėtas ir paskui pašventintas bei žemėje užkastas kiaušinis apsaugo nuo nelaimių. Jį galima permesti ir per namo stogą bei užkasti kritimo vietoje, kad namus apsaugotų nuo žaibo.

Daugelyje Anglijos vietovių kiaušinis siejamas su viltimi, gimimu ir mažyliais, todėl jis nešamas į naujagimio namus, nes tokia dovana – laimė motinai ir vaikui. Jorkšyre sakoma, kad geriausia draugui per Velykas dovanoti baltą kiaušinį, nors jį galima nudažyti įvairiomis spalvomis. Mėlyna – laiminga įsimylėjėliams, ruda – pralinksmins, bet negalima dažyti jokiais žalios spalvos atspalviais. Be to, Jorkšyre įprasta per Velykas ridenti kiaušinius.

Bulgarijoje Didįjį ketvirtadienį moterys margina kiaušinius. Pirmasis kiaušinis būtinai dažomas raudonai. Juo šeimininkė perbraukia per vaikų skruostus ir kaktą, kad jie būtų sveiki bei raudoni, paskui jį palieka prie namų ikonos. Ten jis būna iki kitų metų Didžiojo ketvirtadienio, tada iš jo vidaus pasikeitimų buriama ateitis. Tikima, kad pirmasis raudonas kiaušinis turi gydomųjų savybių. Didįjį penktadienį Vakarų Bulgarijoje merginos ir jaunos nuotakos įvairiais motyvais bei būdais puošia dažytus margučius. Išrašyti kiaušiniai (margučiai) yra ypač gražūs.

Graikijoje įprasta dovanoti bičiuliams gerą dešimtį gražiausiomis spalvomis išmargintų velykinių margučių. Mat graikai tiki, kad tokie kiaušiniai padeda įsimylėjėliams, apsaugo namus nuo gaisrų, o žmones ir gyvulius – nuo įvairių ligų.

Makedonijoje per Velykas laikomasi tradicijos – nunešti pašventintus kiaušinius į vynuogyną ir ten juos sudeginti, kad Dievas apsaugotų vynuoges nuo krušos, ir kad jos šiemet itin gerai užderėtų.

Vokietijoje per Velykas galima pamatyti daug kur ant medžių kabančius kiaušinius. Vokiečiai šventai įsitikinę, kad šitoks Velykų medelis padės jiems sulaukti gausesnio derliaus.

Kiaušinis lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje

Senovės lietuviai pasaulį įsivaizdavo apskritą. Tokį, kaip ir indų mandala (apskritimas, ratas, kurio viduryje – pasaulio ašis). Etnologė Pranė Dundulienė yra rašiusi, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Senovės žmonės pastebėjo, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, todėl ėmė laikyti jį magišku, gretinti su dangumi, Saule, Mėnuliu. Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis.

Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir saulė, iš baltymo – vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto – dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės – pragaras, iš gemalo – debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta. Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsirado visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo – žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis.

Savitai kiaušinio reikšmes atspindi šie lietuvių kalbos frazeologizmai: kiaušinio lukšto nevertas (niekam tikęs); kiaušinis moko vištą (apie tariamą jaunimo išprusimą); ar kiaušinį įkepei (sakoma labai skubančiam); kiaušinį išprašytų iš gyvatės (apie atkaklų prašytoją); kiaušinis nenukristų nuo galvos (apie lėtą ėjimą); tik iš kiaušinio išsiritęs (neprityręs, jaunas); kaip su kiaušiniu (labai smarki moteris).

Lietuvių patarlės byloja: Eina, kad kiaušinis nuo galvos nenuriedėtų; Įprato kaip šeškas į kiaušinius; Giriasi kaip višta, padėjusi kiaušinį; Ji gudri – iš po raudonos gyvatės kiaušinius išlotų; Vištos kiaušinio nepamokys; Kiaušinis vištą mokina; Pasodinti kaip vištą ant kiaušinių; Žiūri kaip driežas į kiaušinius; Kiaušinis veršį vaduoja; Gyvatės kiaušinyje perėtas.

Kiaušinio savybes taikliai apibūdina lietuvių liaudies mįslės ir minklės: Pramušiau ledą – radau sidabrą, pramušiau sidabrą – radau auksą; Atsirita bačkutė be šulų, be lankų, joj alus geltonas;  Apskrita bačkelė be jokio lankelio; Graži graži bačkelė be špuntelės, be lankelio; Alavo bačkelė be skylės; Ponaičiukas be skylės, ir jo rūbai be siūlės; Mažoj bačkelėj dvejopas alus; Vienoj šulaitėje nevienoks alus; Vienoj bačkelėj du trunkai; Vienoj dėčkelėj dvi rūgštys; Nei semta, nei pilta – pilna bačka syvų; Parplauk boselis iš Engelando be šulų ir stypų, su dvejopu pyvu: baltu ir geltonu; Šviesi gryčia be langų, be durų; Pilna bačka vyno; Mažutis ąsotėlis, skani tyrelė.

Senasis lietuvių sapnininkas. Kiaušinius sapnuoti reiškia, kad tavo nauda dar be garantijos. Daug kiaušinių sapne – nemalonūs procesai. Sapne dėti kiaušinius – sveiki vaikai užaugs. Kiaušinio baltumas – laimė. Sukultas kiaušinis – nesusipratimai, nemalonumai. Sveikas kiaušinis – gera naujiena; išmargintas – gausi dovaną; geltonas – sunki liga; raudonas – mirtis. Pirkti sapne kiaušinius – greit pagerės gyvenimas. Valgyti kiaušinius – susižadėsi. Imti kiaušinius iš gūžtos –ištekėsi už našlio su vaikais. Sudaužysi sapne kiaušinį – nemalonumai. Kepti kiaušinius – pokalbiai. Kiaušinienę valgyti – greit sutvarkysi reikalus, būsi patenkintas.  

Senovėje margučiams buvo priskiriama stebuklinga galia. Per Velykas kiaušinio lukštas būna išmarginamas visokiomis pagoniškomis gyvatėmis, ratukais, svastikėlėmis ir panašią vegetatyvinę galią simbolizuojančia ornamentika. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų. Dažnai kiaušinį dalijo į dvi ar keturias dalis ir tik tada valgė. Buvo tikima, kad jei per Velykas atsigavėdamas kiaušinį su kuo nors per pusę valgei, tai bėdoj tik jo vardą prisimink ir tau bus pagelbėta.

Paprastai šeimininkės jau nuo Užgavėnių ima rinkti ir kaupti Velykoms kiaušinius, kad pagal tradicinius papročius kiekvienam šeimos nariui išeitų bent po dešimt kiaušinių, nes kitaip menkos Velykos bus.

Pirmąją Velykų dieną rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Sumuštą kiaušinį laimėtojas pasiimdavo. Sakydavo, kieno drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis. Paprotys daužyti margučius paremtas tikėjimu, kad pramušus kiaušinį simboliškai atidaromas išėjimas ir jo gyvybei – įvairialypio gyvastingumo ir vaisingumo davėjai. Anuomet tikėta, kad apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, turėjo jai suteikti gyvybingumo. Apeiginiai margučiai buvo nešiojami po laukus, apkasami dirvose. Tai turėjo apsaugoti javus nuo krušos, užtikrinti gerą derlių.

Per Velykas vaikams dovanoti šokoladinius kiaušinius yra senas paprotys, kilęs iš tų laikų, kai jiems būdavo dalijami kietai virti kiaušiniai, dažyti raudonai (Kristaus kraujo simbolis), kad ateinančius metus jie būtų sveiki ir stiprūs. Margi kiaušiniai simbolizuoja pavasarinių gėlių sugrįžimą.

Velykų oracija: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, sparnu berašąs, kiaušiniu beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki!“

Prietarai. Kiaušinio su dviem tryniais negalima valgyti merginoms – jeigu suvalgys, ilgai neištekės. Užperėtą kiaušinį suvalgiusi mergina taip pat ilgai neištekės (Pasvalys). Mesti lukštus nuo kietai virtų kiaušinių į ugnį – blogai; vištos daugiau nedės kiaušinių. Jei moteris užmina ant kiaušinių lukštų, - yra pavojus, kad ji išprotės. Liaudyje buvo tikima, kad yra blogas ženklas įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš namų po saulėlydžio. Tuo laiku negalima jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai stengėsi neištarti šio žodžio būdami laive, o vadino kiaušinius kaip nors kitaip, pavyzdžiui, margučiais. Surasti labai mažą kiaušinį – mirties ženklas. Parnešti į namus kiaušinius po vidurnakčio – blogai. Kiaušinis be trynio – nelaimės ženklas. Kiaušinis su dviem tryniais – ženklas, kad šeimoje kas nors mirs. Jei višta peri lyginį kiaušinių skaičių, - nelaimės ženklas. Rinkti kiaušinius sekmadienį – blogai. Jei višta padeda du kiaušinius tą pačią dieną, - nelaimės ženklas. Daužti kiaušinį smailuoju galu - blogai. Jei margučiai gerai lupasi, tai ir linai gerai derės.

     

Velykų rytą valgytų kiaušinių lukštus lietuviai ūkininkai nunešdavo į savo lauko rėžį ir užkasdavo, kad nuo ledų būtų apsaugoti javai ir užaugtų geras derlius. Apie Veliuoną šeimininkė stropiai surinkdavo kiaušinių lukštus ir sudegindavo, kad pavasarį viščiukai, žąsiukai ir kiti paukščių jaunikliai lengvai iš lukštų ristųsi, gyvuliai greičiau numestų žiemos plaukus, kad medžiai sprogtų, pradėtų keltis jauna žolė. Vištoms margučių lesti neduodavo, kad jos nedarkytų pasėtų daržovių. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai). Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du). Pervaryti per kiaušinį gyvuliai turėjo pasidaryti riebūs ir apvalūs. Paskui tą kiaušinį atiduodavo elgetai. Manyta, kad tai esanti geriausia išmalda, nes duoda gyvą daiktą. Kitur šeimininkė virdavo piemeniui du kiaušinius, kad gyvulių banda būtų sveika. Per Sekmines papuoštos bandos prie kiemų laukdavo karvių melžėjos ir šeimininkės su dovanomis – Sekminių kiaušiniais.

Liaudies medicina. Manoma, kad kiaušinis gali suteikti gyvybę, kad jame yra susikaupusi gyvastį įkvepianti energija, padedanti sergančiajam. Ši energija „ištraukdavo“ ligą, pyktį, žiaurumą ir visą blogį, slypintį žmoguje. Pavasarį, kai atgimsta gamta, kiaušiniui buvo priskiriama nepaprasta magiška galia. Buvo tikima, kad kiaušinis gali perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, nuvalyti moralinius nešvarumus. Kiaušinius valgydavo ligoniai, paliegėliai, jais apdėdavo žaizdas, pūlinius. Be to, manyta, kad kiaušinis yra priemonė atsikratyti nevaisingumo. Nevaisingos moterys esą valgydavusios žalius kiaušinius ir tapdavusios vaisingos. Taip pat kiaušiniai saugoję nuo įvairių piktųjų dvasių ir užkerėjimų. Šventai buvo tikima, kad kiaušinis turi magišką apsivalymo galią. Būtent ši gydomoji savybė, buvo priskirta velykiniam kiaušiniui: jis būdavo ritinamas ligonio kūnu, o kad žemė būtų derlingesnė – užkasamas į žemę. Patrynus kiaušiniu įgimtą žymę ir paskui jį užkasus po durų slenksčiu, - žymė dingsta. Duodant vaikams gerti pieno su trintais kiaušinių lukštais, - jie nustoja šlapintis į lovą. Kiaušinis dėl jame slypinčio gemalo asocijuojasi su vitaline energija, todėl buvo naudojamas sveikatai išburti ir vaisingumo kultuose, taip pat kaip stiprinantis maistas kelionėje į anapusinį pasaulį aptinkamas įkapėse.

2007 m. balandžio mėn. Kaune ornitologai aukščiausio Lietuvoje laukinio paukščio – pilkosios gervės – kiaušinius išrinko nacionaliniais. Tų pačių metų balandžio pradžioje Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje buvo baigta įrengti ir pradėta eksponuoti laukinių paukščių kolekcija. Joje buvo eksponuojama per 680 kiaušinių, priklausančių 196 sparnuočių rūšims, o visame muziejaus oologiniame (oologija – mokslas, tiriantis paukščių kiaušinius) rinkinyje buvo 989 paukščių dėtys, o jose – per 3 500 kiaušinių.

Vilniuje, Pylimo, Šv. Stepono ir Raugyklos gatvių sankirtoje esančiame skverelyje, stovi „Senamiesčio dominijos“ gipsinis kiaušinis, kurį pirmąkart 2003 m. balandžio 17 d. išmargino keturių Lietuvos regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos – tradicijoms atstovaujantys tautodailės specialistai. 2007 m. balandžio 5 d. kiaušinį restauravo ir išmargino menininkė Lijana Turskytė. Kiaušinio pagrindas išliko dramblio kaulo spalvos, o marginant naudoti žali, pilki, gelsvi ir kiti atspalviai.

Kiaušinio paslaptys

Žinoma legenda, kad Amerikos atradėjas Kristupas Kolumbas buvo pakviestas į svečius pas visagalį kardinolą Mendozą. Svečių prašymu prie stalo jis pradėjo pasakoti, kaip atrado Naująjį pasaulį (beje, Kolumbas manė atradęs trumpiausią kelią į Indiją). Kažkuris iš svečių, labai pasitikintis savimi, gūžtelėjęs pečiais tarė: „Taip viskas paprasta“. Kolumbas paėmė virtą kiaušinį ir padavė jam sakydamas: „Pastatykite kiaušinį ant smaigalio“. Visi bandymai buvo nesėkmingi. „Tai neįmanoma“, - tarė pašnekovas. Kolumbas atsakė, kad nėra nieko paprastesnio, ir trinktelėjo kiaušinį smaigaliu į stalą sakydamas, kad nors tai ir paprasta, bet reikia sugalvoti. Posakis Kolumbo kiaušinis – tai nelauktos išeities iš sudėtingos padėties, paprasto sunkių klausimų sprendimo simbolis.

J. Nekrašiaus nuotr.

Kas yra bandęs kietai virtą ir nuluptą kiaušinį įgrūsti į butelį pro siaurą kaklelį, sakys: tai neįmanoma. Mat oras butelio viduje neįleidžia kiaušinio, o stipriai paspaustas kiaušinis sugūra. Kiaušinis į butelį pro siaurą kaklelį sulįs, jei darysime taip: pašildysime orą butelio viduje (pavyzdžiui, įmetę degantį degtuką ar žvakės galiuką), glaudžiai prispausime kiaušinį prie kiaurymės ir palauksime. Orui vėstant slėgis butelyje taps mažesnis už atmosferinį ir įsiurbs kiaušinį vidun, visai jo nepažeisdamas (W. Kramer, G. Frenkler. Jūs irgi taip manėte. Vilnius: Tyto alba, 2002).

Visi žinome, kad atskirti kietai virtą kiaušinį nuo žalio galima truputį pasukus jį ant lygaus paviršiaus. Virtas kiaušinis greitai pradės suktis nustatyta kryptimi ir suksis gana ilgai. O štai žalias beveik tuojau pat sustos. Kurgi čia paslaptis? Taip atsitinka dėl to, kad kietai virtas kiaušinis sukasi kaip vientisa visuma, o žalio – vidus skystas, silpnai susijungęs su lukštu. Todėl, kai kiaušinis pradeda suktis, skystas vidus dėl inercijos atsilieka nuo lukšto sukimosi ir stabdo judėjimą.

Sakoma, kad rudi kiaušiniai maistingesni už baltus. Vištos kiaušinio išorė neturi nieko bendra su jo vidumi. Kiaušinio spalva – nuo grynai baltos iki tamsiai rudos – priklauso tik nuo lukšto paviršinio sluoksnio; ją lemia vištos veislė. Baltos leghornų veislės vištos, vertinamos dėl ištvermingumo ir dėslumo, deda tik baltus kiaušinius (kokios spalvos bus kiaušiniai, galima sužinoti iš vištos ausies lezgelių: jei jie balti, tai ir kiaušiniai bus balti, o jei raudoni, tai kiaušiniai bus rudi).

Rudų kiaušinių būna mažiau, nes vištos, dedančios rudus kiaušinius, ne tokios dėslios, todėl vištidėse jos retesnės. Ir vien todėl jų kiaušiniai dažnai esti brangesni – ne geresni, bet retesni ir niekas neuždraus kiaušinių pardavėjui naudotis pirkėjų kvailumu (D. Feldmann. Warum ist die Banane krumm? Munchen, 1987).

2001 m. spauda rašė, kad JAV mokslininkai nustatė, jog kiaušinius valgyti kasdien – sveika. Valgant kiaušinius cholesterolio kiekis nedidėja, taigi jie neskatina širdies aterosklerozės. Kaip paaiškėjo, reguliariai vartojant kiaušinius, palaikoma gera sveikata, tinkama fizinė forma, aukštas intelektinis lygis, o svoris, mokslininkų teigimu, nedidėja. Kiaušiniai turi didžiąją dalį vitaminų ir mikroelementų, kuriuos šiuolaikinė medicina pataria vartoti žmogui kasdien. Juose daug baltymų, vitaminų D ir B₁₂, seleno ir cholino, amino rūgščių ir antioksidantų. Taigi žmogus, pradėjęs dieną nuo įprastos kiaušinienės, gauna itin svarbų darbo dienai biologinį impulsą, leidžiantį jam sėkmingai atlikti darbus, įsitikinę amerikiečių mokslininkai. Beje, labiausiai pasaulyje kiaušinius mėgsta japonai, kurie mažiausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių vadinamas oomantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas. Kitas populiarus būrimo būdas – į indą su vandeniu įleidžiamas kiaušinio baltymas su žiupsneliu druskos. Po kelių valandų susiformavusi figūra duoda atsakymą į klausimą. Galima kartu virti trynį ir baltymą bei burti iš figūros, kuri susidaro juos išpylus iš puodo į lėkštę.

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

Grįžti į straipsnio pradžią