 |
Šiaulių krašto dailininko
Jono Švėgždos (1911-1995) piešinys, 1990 m.
Jono Nekrašiaus kolekcija.
|
Gaidį galima
aptikti daugelyje mitologijų. Frigų Mėnulio dievas Menas
vaizduojamas raitas ant gaidžio. Graikų Demetros duktė Persefonė irgi
vaizduojama su gaidžiu. Jis buvo Odino ir Jupiterio
bendražygis, o jo figūrėles nešiojo dėl budrumo ir įžvalgumo, kaip kad Abrakso akmenį.
Indijoje populiarus gaidžio akies
formos talismanas, o kartais
net nešiojama tikra negyvo paukščio akis. Ji pakabinama
ant kaklo, kad suteiktų
budrumo gresiant pavojams.
Anglijoje tikima, kad
jei gaidys ateis
prie namo durų
ir pragys, tai bus įspėjimas, kad artinasi
nepažįstamas žmogus, o kitose
šalies vietovėse ilgas giedojimas tarp
prietemos ir vidurnakčio
pranašauja mirtį.
Šis tikėjimas
prieštarauja persų tikėjimui, pagal kurį
gaidys turi giedoti devintą
ir dvyliktą valandą
ryte ir vakare. Jei
jis taip daro, jo šeimininkų laukia
staigi sėkmė.
Gaidys
graikų kultūroje buvo Arėjo emblema ir simbolizavo atsargumą bei apsaugą.
Užkeltas ant stogo kraigo, jis reiškė saulę tarp keturių pasaulio šalių.
Šiaurės
germanų mitologijoje gaidys „Auksinė skiauterė“ saugo į dievų buveinę vedantį vaivorykštės tiltą. Panašiai jo simbolika
aiškinama ir Rytų Azijoje. Germanų tautose ir Graikijoje gaidžiui priskiriamas
ir sielų vedlio vaidmuo, kuris sutampa su krikščionybėje jam taikomu prisikėlimo
simboliu (gaidžio vėjarodžiai, iškelti ant šventyklų bokštų taip, kad juos
pirmuosius paliestų saulės spinduliai).
Išgraviruotas
gaidžio simbolis su raudonais brangakmeniais suteikia drąsos ir paskatinimo.
Kartu su akvamarinu jis gerina išraiškingumą ir padeda geriau suformuluoti
jausmus bei juos perteikti kitiems.
Japonijoje
savo giedojimu gaidys pašaukia iš tamsos
saulės dievą.
Pasak
indų padavimų, Gaidžių karalius sėdi
ant legendinės šalies Jambudvipos medžio, o jo giedojimas skatina viso pasaulio
gaidžius taip pat pragysti.
Julijus
Cezaris teigia, kad gaidžiai, žąsys ir kiškiai keltams šventi, todėl šių gyvūnų
jie nevalgo.
Chaurirari
– žirgų ir karo dievas, kuriam prūsai senovėje aukodavo stiprius gaidžius,
viliantis, kad šitokie veisis ir arkliai.
Gaidys
siejamas su drąsa ir kova, su vyriškumu ir saule. Jo giesmė skelbia aušrą ir
simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą. Gaidžiai ir vištos nuo amžių buvo
aukojami apeigose. Senovėje manyta, kad jie saugo nuo pavojaus. Kai kuriose
pasaulio vietose gaidžiai vis dar aukojami, kad jų kraujas grąžintų žemei
derlingumą.
Daugelio
tautų gaidys laikomas vaisingumo demono įsikūnijimu, o derliaus apeigose jis
užima žymią vietą. Gaidys tapatinamas su vaisingumu, todėl aukojamas per
daugelį derliaus apeigų. Daugelyje vietų jis yra svarbiausias pjūties vaišių
patiekalas. Lenkijoje mergina pabaigtuvėms namo parneša ne tik varpų vainiką,
uždėtą ant galvos, bet dar ten užtupdydavo ir gaidį.
Latvijoje po
gimdymo pirmą kartą
nuėjusi į pirtį
motina drauge su
kitomis moterimis paaukodavo
vištą ar gaidį. Raudonas gaidys
simbolizuoja gaisrą (ugnį),
o baltas
Latvijoje laikomas mirusiųjų
sargu (vanduo - mirusiųjų
sfera).
Senovėje Rusijoje baltas gaidys (saulės paukštis) buvo garbinamas kaip gyvūnas,
labiausiai tinkantis išburti laimę. Šis būrimas buvo atliekamas taip: nubrėžus
ratą, jis buvo padalijamas į 24 kvadratus, kiekviename iš jų įrašydavo raidę ir
padėdavo po rugio ar kviečio grūdą. Po to į rato vidurį pastatydavo specialiai
paruoštą gaidį ir kruopščiai pažymėdavo sektorių raides, iš kurio jis sules
grūdus. Taip iš surinktų raidžių sudarydavo žodį, kuris reikšdavo palankią ar
nepalankią pranašystę. Kitas būdas - garsiai vardyti
raides pagal abėcėlę, užfiksuojant tas, prie kurių gaidys gieda.
Gaidys nuo Galijos laikų yra Prancūzijos simbolis. Ryšys tarp Galijos ir
gaidžio kaip simbolio aiškinamas tuo, kad Senovės Romoje gaidys (lot. gallus) buvo laikomas kovingumo,
maištingumo simboliu. Lot. galli reiškė ‘galus’ – keltų genčių
grupę, kuri ilgai priešinosi romėnų užkariavimams. Taip atsirado asociacija
tarp paukščio gaidžio ir keltų galų, kuri vėliau virto ryšiu tarp gaidžio
simbolio ir prancūzų.
Gaidys turėjo simbolinę prasmę etninei grupei dabartiniame Benine. Benino
karalystės folklore, buityje ir dvaro gyvenime gaidys buvo tiek aukojamas
gyvūnas, tiek simbolis, reiškęs nugalėtoją, lyderį. Gaidžio dalys būdavo
naudojamos magiškose priemonėse nuo nuodų.
Senovės romėnai sako: „Kiekvienas gaidys ant savo mėšlyno galingas“. Škotų
patarlė byloja: „Liūdni namai, kuriuose vištos gieda garsiau už gaidį“. G. Chauceris
rašė, kad „gaidys – kaimelių laikrodininkas“.
V. Šekspyro Horacijus apie gaidį sako: „Gaidys, tas rytmečio trimitas,
savo / Aštriu ir skardžiai spiegiančiu balsu / Pažadinąs šviesos dievus“, - ir pakartoja seną prietarą, kad jam pragydus
pasitraukia šmėklos; be to, per Kalėdas „tas ryto paukštis giedąs lig aušros“ („Hamletas“
1, 1. 150-156, 160). George’as Eliotas (1819-1880) rašė:
„Jis panašus į gaidį, kuris manė, kad saulė pakilo paklausyti jo giedojimo.“ Tautosakoje
ir literatūroje tradiciškai trijų gaidgysčių metas – tai vidurnaktis, trečia
valanda ir valanda prieš aušrą.
Kenijos herbe pavaizduotas gaidys yra nacionalinio atgimimo ir budrumo
simbolis. Jis pavaizduotas su pakelta koja, laikančia kirvį, tai rodo, kad jis
pasiruošęs kovai.
Gaidys pavaizduotas Valonijos herbe (raudonas gaidys auksiniame lauke),
Rusijos miesto Tomilino (herbas su auksinio gaidžio galva), Šarlerua miesto
(Belgija), Hanekindo provincijos (Švedija), Aukštutinės Marnos (Prancūzija) ir
kitų miestų herbuose.
Nusikaltėlių pasaulyje gaidys turi ne visai gerą šlovę. Gal todėl daugelis
juo pavadinti labai įsižeidžia, neretai iki muštynių prieinama. Reabilituojant
šio paukščio pavadinimą visada reikia prisiminti praeitį, senolių išmintį ir
papročius.
Vietnamiečiai sako, kad gaidys suras kirminą, net jei reikės giliai kasti
kojomis ir snapu. Tai rodo šio ženklo žmonių tvirtą siekimą.
Gaidžio kiaušinio motyvas vaizdžiai rodo, kaip tikėjimai sklinda tarp
liaudiškosios ir elitinės kultūros. Gimęs kaip šviesuomenės tradicijos dalis,
teisiniais kanalais jis buvo perkeltas į europinės valstietijos tikėjimų lygį,
kur jį galėjai rasti ir XIX amžiuje (Esther Cohen. Teisė, folkloras ir
gyvūnija. „Liaudies kultūra“, 1995. Nr. 3, p. 45-57).
1474 m. Bazelyje vienas gaidys padėjo… kiaušinį. Už tai jis buvo kaltinamas
kaip burtininkas ir visu griežtumu teisiamas. Nelaimingąjį paukštį sudegino ant
laužo kartu su tuo nekaltuoju kiaušiniu. Tačiau šiuo atveju gaidys buvo
nekaltas. Vėliau mokslas nustatė, kad gaidžio organizme įvyko fiziologinių procesų
pasikeitimų, ir jis tapo višta. Gaidžio virtimas višta arba vištos gaidžiu
galimas bet kada, jeigu tik atsiras atitinkamos sąlygos.
Kaip
nurodo E. Cohenas, iš tokių teismų įdomiausia buvo ankstyviausia žinoma byla.
Iš gaidžio egzekucijos Bazelyje akivaizdu, kokiu mastu teriomorfinis piktųjų
jėgų suvokimas prisidėjo prie gyvūnų grąžinimo į antgamtiškumo sritį, o XIII a.
racionalistai mėgino jomis atsikratyti. Gaidys iš tikrųjų buvo nubaustas mirtimi
už tai, kad padėjo kiaušinį. Jeigu jį būtų buvę leista išperėti, iš kiaušinio
būtų išsiritęs basiliskas. Tikėjimas, kad basiliskai perinami iš gaidžio
kiaušinių, minimas mokslingoje tradicijoje anksčiau kaip prieš tūkstantmetį.
Pirmieji tai paminėjo Plinijus ir Solinas. Daugumos autoritetų nuomonės, kad
basiliskas, stebuklingas gyvūnas, pusiau gaidys, pusiau žaltys, išsirita iš
kiaušinio, kurį padeda senas gaidys, o išperi rupūžė, daugmaž sutapo. Tikėta,
kad basiliskas išskiria nuodus ir gali užmušti žvilgsniu, smarve ir
prisilietimu, ir tai paaiškina Bazelio valdžios nerimą. Nors basiliskais tikėta
šimtmečiais, iki XV a. niekam neatėjo į galvą bausti mirtimi gyvą gaidį, taigi šis
atvejis rodo teisinės praktikos ir kultūrinių tradicijų susijungimą.
1653 m. Sakro Montės mieste įvyko keistas atsitikimas. Kaip pasakojama
Samuelio Batlerio knygoje „Pagal įžadus“, tą dieną į šio miesto Kaiafos
bažnyčią užklydo girtas žmogus, ten jį ir užpuolęs įtūžęs gaidys. Toks įvykis
nebūtų nieko nustebinęs, bet šis gaidys buvo akmeninis, mat tai buvo sudėtinė
atgailaujančio šv. Petro skulptūros dalis. Taigi gaidys atsiskyręs nuo
skulptūros ir puolęs girtą žmogų. Tą pačią akimirką girtuoklis iš netikėtumo
prablaivėjo ir netgi davė įžadus niekuomet daugiau nebegerti. Knygos autorius
priduria, kad ir kiti žmonės, tuo metu buvę bažnyčioje, buvo nemažiau
priblokšti, nes savo akimis matę, kaip gaidys suplasnojo sparnais ir keletą
kartų kirto snapu girtuoklėliui, o po to vėl nutūpė į savo vietą prie šv. Petro
kojų ir suakmenėjo.
Madagaskaro salose kai kurie žiniuoniai, norėdami surasti piktavalius,
surengia kaltajam tradicinį teismą, kurio metu yra aukojamas gaidys. Štai kaip
apie tokį žiniuonio surengtą teismą Madagaskare malagasių tautelėje, rašoma S.
Kuliko knygoje „Kai dvasios praranda galią“:
„Teismas prasidėjo, kaimo aikštelėje žiniuonis išrikiavo visus
įtariamuosius. Tada nusuko sprandą raudonam gaidžiui. Paskui nupešė jį, o
plunksnas sudegino lauže. Nupeštą paukštį išvoliojo baltuose pelenuose.
„Tas, kuris kaltas dėl jaunėlio brolio mirties, mirs prisilietęs paukščio“,- paskelbė žiniuonis. Laikydamas rankose gaidį, jis
apėjo įtariamuosius. Tokių buvo gal trisdešimt žmonių. Visi paeiliui dėjo
rankas ant gaidžio.
Kai paskutinis giminaitis palietė gaidį, burtininkui įsakius, atnešė baltą
vištą. Jis nukirto jai galvą, krauju ištepė veidą ir liepė smarkiau įkurti
laužą. „Ištieskite rankas į priekį delnais į viršų, o patys žiūrėkite į dangų“,- griežtai įsakė jis. Kai laužas įsiliepsnojo,
burtininkas greitu žingsniu praėjo pro žmones. Paskui jis atsisėdo ant žemės,
nusisuko nuo teisiamųjų ir ėmė dėlioti kažkokius akmenukus bei kaulus. Tai
truko ilgiau kaip valandą. Žmonės stovėjo prie laužo praradę amą, įtemptai
laukė burtininko nuosprendžio.
- Kalti du, - staiga šūktelėjo žiniuonis, nė nežvilgterėjęs į
nusikaltėlius. – Tas, kuris stovi penktas iš šiaurinio galo, ir tas, kuris
stovėjo trečias iš pietų…
Stovėjęs penktuoju klupo prie laužo ant kelių ir nė nebandė neigti savo
kaltės. O kitas nusikaltėlis paspruko…
- Tu numirsi po
trijų dienų! – paskelbė nuosprendį burtininkas, pabarstė nusikaltėlio galvą
baltais pelenais ir nuėjo.“
Taip paaukojęs raudoną gaidį šios tautelės žiniuonis lengvai surado ir
nubaudė nusikaltėlį.
Vudu burtininkai praktikuoja tokį gaidžio aukojimą: gaidžio krauju laisto
šuns kaukolę. Taip burtininkas bando priversti nesąžiningą skolininką grąžinti
pinigus savo kreditoriui.
Senovės Atėnuose, Romoje ir daugelyje Europos miestų net gerokai vėlesniais
laikais buvo populiarios gaidžių peštynės. Dabartiniais laikais kai kuriose
Azijos šalyse (Balio saloje, Filipinuose, Tailande, Kinijoje, Indijoje), taip
pat Europoje (Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje) dar populiarios gaidžių
kautynės (dar vadinamos kapotynėmis ar peštynėmis). Cliffordas Geertzas savo
garsioje studijoje „Gilusis lošimas: pastabos apie Balio gaidžių kapotynes“ rašo:
„Prieš Tylos dieną (Njepi), garsiąją Balio šventę beveik kiekviename kaime iš
vakaro legaliai surengiamos didžiosios gaidžių kapotynės […]. Balio kaimuose
prekyba lydėjo gaidį nuo senų senovės, o gaidžių kapotynės buvo vienas
pagrindinių akstinų pinigams paplisti.“ (Clifford Geertz. „Kultūrų
interpretavimas“, V., Baltos lankos, 2005, p. 323, 358).
Vienoje Šiaurinėje Prancūzijos provincijoje dar aptinkamos oficialiai
įteisintos gaidžių kautynės. Šiai kovai gaidį rengia jo šeimininkas. Pirmiausia
paukščio kojos aprišamos drėgna vata. Ant jos užmaunamos metalinės „kojinės“, o
ant jų pritvirtinamos kovos priemonės – du aštrūs kaip skustuvai pentinai
(natūralūs kovinių gaidžių pentinai pašalinami). Taip parengti kovai paukščiai
išleidžiami į maždaug dešimties kvadratinių metrų ringą. Trys neutralūs
teisėjai, kurių pareiga sekti, kad būtų laikomasi kovos reglamento (kova
tęsiasi 6 minutes), užima savo vietas. Išauginti gerą kovinį gaidį nėra lengva.
Atsiranda šeimininkų, kurie į paukščių lesalą įdeda specialių preparatų, didinančių
gaidžių agresyvumą. Šios senovinės gaidžių kovos sutraukia nemažai žiūrovų,
vyksta totalizatorius, už gaidžius statomos didelės pinigų sumos. Aštrių
pojūčių mėgėjai varžosi, kuris jų numylėtinis nugalės.
1840 m. gaidžių peštynės ir vadinamieji „karališkieji mūšiai“ Britanijoje
buvo uždrausti. Tas pats draudimas galiojo ir Velse vykstančioms vadinamosioms
Velso gaidžių peštynėms.
Nors daugelyje pasaulio šalių mirtinos gaidžių kovos yra uždraustos, joms
priešinasi ir gyvūnų globos gynėjai, tačiau jų šalininkai pasisako už gaidžių
kovų organizavimą. Argumentas uždrausti tokias kovas būna labai paprastas. „Nesvarbu,
kad pralaimėjęs gaidys žūsta. Vis vien anksčiau ar vėliau jam nukirs galvą, kad
pagardintų sriubą…“ Aštrių pojūčių mėgėjai remiasi korida, kur taip pat mokama
gyvūno gyvybe.
Meksikoje, Indijoje ir kituose kraštuose, kur populiarios pentinuotų
gaidžių peštynės, ir už gerus gaidžius mokamos didelės sumos, gaidžių augintojai
niekada nepalieka auginti tų gaidžių, kurie per anksti pradeda giedoti, nes
tokie niekada neužauga geri kovos gaidžiai.
Vokietijos
mieste Kiolmichene rengiamas gaidžių giedojimo konkursas. 2010 m. šio konkurso
nugalėtoju tapo gaidys, kuris per valandą užgiedojo 186 kartus.
Portugalijoje
populiariausias simbolis – spalvingais raštais išmargintas keramikinis gaidys.
Šio simbolio ištakas galime rasti šiaurės Portugalijos mieste Barselose.
Legenda pasakoja, kad neteisingai vagyste apkaltintas keliautojas, kurį
karalius norėjo nubausti mirties bausme, buvo išgelbėtas, nes pragydo negyvu
laikytas gaidys.
Šiemet
Mongolijoje išleista kolekcionuoti ir dovanoti skirta sidabrinė moneta „Gaidžio metai“ (bendroji masė 25 g), kurios leidimo
metai nurodyti 2017 m. Moneta unikali ir išskirtinė. Dėl naujos technologijos
pavaizduotas gaidys atrodo taip, lyg būtų iškaltas iš granito.
Jonas NEKRAŠIUS
* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą